Be kategorijos

Šilumos taupymo būdas: individualus reguliavimas ir apskaita

Posted on by Infomedia

2011 11 09, Energetikos ministerija

Lietuva kartu su kitomis ES valstybėmis narėmis iškėlė sau ambicingą tikslą – iki 2020 metų sumažinti energijos vartojimą 20 procentų. Sunaudojamą elektros kiekį galime sumažinti racionaliai ją vartodami. Šilumos vartojimas, deja, didžiąja dalimi priklauso nuo pastatų, kuriuose gyvename ar dirbame, būklės. Todėl kompleksinis daugiabučių namų atnaujinimas yra neabejotinai geriausias sprendimas, ne tik pagerinsiantis mūsų gyvenimo sąlygas, bet ir padėsiantis efektyviai vartoti šilumą bei gauti kur kas mažesnes šildymo sąskaitas. Tačiau ar šis sprendimas vienintelis? Ar tikrai Lietuvos gyventojai yra bejėgiai nors šiek tiek sutaupyti dar prieš tai, kol juos pasieks namų atnaujinimo procesas?

Pasirodo, yra ir kitų galimybių, kurias tiesiog privaloma išnaudoti. Kai kurių Lietuvos daugiabučių gyvenamųjų namų butų savininkai džiaugiasi galimybe individualiai reguliuoti radiatorių karščio intensyvumą ir taip taupant šilumą net itin šaltą sausio mėnesį gauti vos poros šimtų litų dydžio sąskaitas. Kitų namų gyventojai už butų šildymą gauna sąskaitas su įspūdingomis sumomis ir pavydžiai žiūri į pirmuosius.

Kodėl vieni gali individualiai reguliuoti ir taupyti, o kiti – ne? Ką galima įrengti vienvamzdėje ar dvivamzdėje buto šildymo sistemoje, kad situacija pasikeistų? Vienas būdų, kuris leistų nebrangiai sukurti galimybė individualiai reguliuoti šilumos sąnaudas daugiabučių namų patalpose, yra šilumos paskirstymo daliklių ir termoreguliatorių visuose radiatoriuose bei vandens slėgio balansavimo ventilių stovuose įrengimas. Visų pirma prie radiatorių turi būti įrengiami termoreguliatoriai, kuriais butų savininkai galėtų individualiai reguliuoti į radiatorių patenkančio karšto vandens kiekį.

Tokiu būdu gyventojai, pagal savo finansines galimybes ir pageidaujamas komforto sąlygas, patalpose nustatytų ir palaikytų pastovią temperatūrą. Antra, siekiant išvengti nesutarimų tarp gyventojų, reikalinga kita minėtos sistemos dalis – šilumos dalikliai. Šie dalikliai montuojami ant visų namo butų radiatorių ir taip užtikrinamas tikslus ir teisingas butuose suvartotos šilumos energijos paskirstymas. Šiuo atveju šilumos kiekis buto šildymui apskaičiuojamas proporcingai vartotojui tenkančių daliklių rodmenų daliai pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtintą šeštą paskirstymo metodą.

Pritvirtintas daliklis, šylant radiatoriui, nustato išskiriamos šilumos kiekį pagal prietaiso paviršiaus temperatūrą. Prietaisas kaupiamus duomenis periodiškai perduoda į namo laiptinėje įrengtą tarpinė stotelė, po to į moderniame automatizuotame šilumos punkte esantį duomenų surinkimo bloką ir šilumos tiekėjo duomenų centrą. Jame gauta informacija apdorojama ir daugiabučiame name suvartotas bendras šilumos energijos kiekis paskirstomas atskiriems butams, atsižvelgiant į daliklių duomenis.

Mėnesio pradžioje gyventojams pateikiamos individualios sąskaitos, kurių dydis priklauso nuo pageidauto komforto ar taupymo intensyvumo. Sukaupta patirtis rodo, kad daugiausiai šilumos sutaupoma, kai šildymo sistema veikia „kintamu režimu”, kurio metu pagal gyventojų pageidavimus nustatomi įvairūs šilumos vartojimo režimai.

Tokia individuali šilumos reguliavimo sistema su sąnaudų šildymui paskirstymo dalikliais mažina buto savininko šildymo kaštus įvairiais būdais: nustatant atskirų kambarių temperatūrą pagal savo finansines galimybes ir poreikius. Termoreguliatoriumi sumažinus tiekiamo į radiatorių vandens temperatūrą, jis išspinduliuos mažiau šilumos, o sumažėjusį kiekį užfiksuos daliklis; nustatant virtuvėje minimalų šildymo režimą. Naktį virtuvė būna tuščia, o dieną patalpa sušyla nuo kaistančių virtuvinių prietaisų; nustatant bute minimalų šildymo režimą, pvz., išvykus ilgesniam laikui; stipriau šildant vieną ar du buto kambarius. Kituose galima nustatyti minimalų šildymo režimą – tai aktualu gyventojams, turintiems didelius butus; nustatant minimalų buto šildymo režimą esant teigiamai lauko oro temperatūrai ar išeinant į darbą. Atkreipiame dėmesį, kad tik kartu sumontuoti termoreguliatoriai ir dalikliai buto savininkui, individualiai ir kruopščiai reguliuojant šilumos suvartojimą, sutaupo 20 ir daugiau procentų šilumos.

 

 

Priminimą – tik taupus gyventojas moka mažiau – iliustruoja lentelėje pateikiami Biržuose ir Vilniuje esančių gyvenamųjų daugiabučių namų, prieš ir po daliklinės sistemos sumontavimą, suvartotos šilumos kiekių skirtumas.

Nenukirtus papildomų radiatorių, renovacija neduos laukiamo efekto

Posted on by Infomedia
Artėjantis šildymo sezonas jau tituluotas košmaru piniginėms ir šių prognozių niekas nė neketina neigti. Tačiau jei kainos skirtingose savivaldybėse skiriasi dvigubai, o toje pačioje savivaldybėje analogiškų būstų sąskaitos – septynis kartus, vadinasi, ir šildymo kainas, ir šildymo sąskaitas sumažinti įmanoma. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės Dianos Korsakaitės teigimu, gyventojai irgi gali priimti sprendimus, kurie sumažintų šildymo sąskaitas.
Taigi kaip galima sumažinti išlaidas šildymui?
Reikia atsiminti, kad yra šildymo kaina ir šildymo sąskaitos. Iš ko susideda šildymo kaina? Pavyzdžiui, Vilniuje iš maždaug 27 ct už kilovatvalandė. PVM – 2,8 ct, pastovioji dalis – 5 ct, o 20 ct keliauja tiesiai į Rusiją už dujas. Kad už išteklius gyventojų mokama suma mažėtų, reikėtų diversifikuoti kurą ir gamybos šaltinius. O mūsų komisija daro įtaką tik maždaug šeštadaliui kainos – pastoviai kainos daliai (į ją įeina įrenginių nusidėvėjimas, darbo užmokestis su socialiniais mokesčiais, eksploatacinės ir kitos sąnaudos). Beveik visos šiemet nustatytos kainos 10-12 proc. mažesnės nei iki tol galiojusios. Deja, gerą žinią vartotojams suvalgo didėjančios gamtinių dujų kainos. Savivaldybių politikai turi nuo kalbų pereiti prie darbų – diversifikuoti šildymui naudojamą kurą ar pereiti prie kitos kuro rūšies. Šią vasarą tai padarė dar trys savivaldybės – Utenos, Mažeikių ir Alytaus. Tačiau ir gyventojai gali priimti sprendimus, kurie sumažintų šildymo sąskaitas. Jie turi būti savo bendros nuosavybės šeimininkai ir pareikalauti atsakomybės iš šilumos ūkio administratorių, kuriems kiekvieną mėnesį moka ne tokius ir mažus pinigus, kad šie atliktų jiems priskirtus darbus, pradedant radiatorių prapūtimu, kas taupo šilumą. Antra, susigrąžinti savo namo šildymo būklė į projektinę, kad radiatorių kiekis ir vieta atitiktų suprojektuotą – nukirsti papildomus radiatorius balkonuose, terasose ar voniose. Tai visam namui kainuotų 2-3 tūkstančius litų, o šildymo sąskaitos sumažėtų maždaug 30 procentų. Šiauliuose jau prieš dešimt metų vienas daugiabutis tai padarė ir moka beveik trečdaliu mažiau nei kiti. Savaime aišku, reikia užsidaryti namo duris, užsandarinti langus, įstatyti išdaužtus rūsių langus. Kiekvienas namas galėtų pasidaryti energetinį auditą – termovizinę nuotrauką, pažiūrėti, pro kur išeina šiluma, ir pigiomis paprastomis priemonėmis jį užlopyti.
Ar senų daugiaaukščių renovacija – panacėja taupant šilumą?
Viskas, kas daroma būstui tvarkyti, sveikintina. Tačiau net didžiulis renovacijos projektas neduos tokio efekto, kokį galėtų, jei nebus nupjauti įsirengti papildomi radiatoriai.
O kiek investicijų į pastatų renovacijos efektą sumažina senos šiluminės trasos, virš kurių net žiemą žolė žaliuoja?
Jei šilumos nuostoliai trasose mažesni nei 14 procentų, tolesnės investicijos juos mažinant brangesnės nei dengti tuos nuostolius. Tačiau yra savivaldybių, kur nuostolių procentas siekia 20.
Tačiau kaip vartotojams taupyti, jei kai kuriuose namuose viduržiemį reikia atverti langus?
Jei name vieni kaista, o kiti šąla, vadinasi, išbalansuota sistema. Jei kaista visi, reikia žiūrėti, kas namo vardu pasirašo temperatūrinį grafiką, nes į namą negali patekti daugiau energijos, nei šilumos tiekėjo ir namo atstovai pasirašė specialiame žurnale. Jei klausiate, ar tiekėjas suinteresuotas tiekti į namą kuo daugiau šilumos, atsakymas – ne, nes jo pelnas nuo to nepriklauso. Papildomas pinigų kiekis, kuris susidarytų, jei šilumos tiekta daugiau, kitais metais pašalinamas iš būsimų pajamų. Yra namų, kur gyventojų pageidavimu šildymas prisukamas naktį, bet daugiau šildoma savaitgaliais, tačiau tam reikia, kad gyventojai būtų savo namo šeimininkai.
Ką patartumėte savivaldybėms – laikyti šilumos tiekimą savo rankose ar išnuomoti privačiam verslui?
Teisinės bazės ir reguliavimo požiūriu tai visiškai tas pat, tačiau konfliktinių situacijų požiūriu skiriasi. Jei savivaldybė turi pajėgumo ir išmanymo valdyti šilumos ūkį, taip kyla mažiau politinių rietenų. Jei neturi specialistų ir nėra ilgalaikio politinio sutarimo, šilumos ūkis gali būti valdomas koncesininko. Bet faktas, kad šiandien ten, kur jis išnuomotas, kilovatvalandės kaina didesnė.
Kaip vertinate įregistruotą įstatymo projektą spalį ir balandį apskritai netaikyti PVM centralizuotam šildymui, kad žmonės netaupytų sveikatos sąskaita?
Kaip diskriminuojantį, nes šildosi ne tik gyvenantys daugiabučiuose namuose. O kas dengs tą skirtumą? Pinigams galioja tvermės dėsnis – iš nieko jie neatsiranda ir savaime nepranyksta.
Gal yra kokios vertingos kitų Europos šalių patirties, kuria būtų verta pasinaudoti piginant šilumą?
Šilumos kainos Lietuvoje – net prie mažesnių Europoje, tačiau priešingos tendencijos skaičiuojant pagal gyventojų suvartojimo kiekius ir perkamąją galią. Vis dėlto jei tos pačios reguliavimo bazės ir tų pačių tiekėjų kainos atskirose savivaldybėse skiriasi du kartus, o toje pačioje savivaldybėje analogiškų butų sąskaitos – septyniskart, turime dvi lygiavertes išeitis – mažinti kainą diversifikuojant šaltinius ir mažinti suvartojimą. Esu absoliučiai tikra, kad kainą muštų ir politikos sumažinimas šilumos ūkyje. Tačiau ši žiema vėl bus priešrinkiminė.